apie Tauragę

  

Tauragė - miestas Lietuvos vakaruose, įsikūręs Nemuno žemupio lygumoje, per kurią teka Jūros upė.
Į vakarus nuo Tauragės yra Vilkyškių kalnagūbrio dalis, šiaurėje - Vidurio žemaičių lygumos pietinis pakraštys.
     Likusi Tauragės krašto dalis priklauso Karšuvos žemumai, kurią tirpstant ledynams buvo užliejęs vanduo. 
Manoma, kad traukiantis ledynams pirmiausia susiformavo didžiausias dabartinis Jūros intakas Šešuvis, po to - 
Šaltuona, o tik vėliau atsirado Jūros upė. Dabar ji yra didžiausia apskrityje, jos ilgis 177, 2 km.
     Tauragės miesto vardas yra sudarytas iš dviejų žodžių: tauras ir ragas. Jo atsiradimas siejamas su tais
 laikais, kai Tauragės apylinkių miškuose dar gyveno taurai. Begrybaudami žmonės čia radę tauro ragų ir todėl šią 
vietą pavadinę Tauro Ragu - Taurage.
     Tauragės vardo kilmės aiškinimų yra ir daugiau. Apie tai pasakojama ir ne viename mūsų laikus pasiekusiame
 padavime. Tauragės vardas siejamas ir su kunigaikščio Tauragio vardu, su tauro ragų 
apdirbimo vieta - taurų ragine, net su vokiškos kilmės žodžiais: „Tau” ir „Roggen” - lietuviškai - rasa ir rugiai.
     Padavimai, kuriuos vis dar pasakoja Tauragės krašto žmonės, mus nukelia į tuos laikus, kai Tauras dar tebebuvo
 aisčių garbinama dievybė, kai gražiuose Jūros upės apylinkės miškuose medžiodavo vietiniai kunigaikščiai, pilių 
valdovai. Kartą šių žemių karžygis Tauras išjojo į svečius kraštus. Ten jį pamilo tos šalies turtinga bei daili valdovė. 
Gimtinėje likusi Tauro mylimoji - Jūraitė - tyliai ir kantriai laukė sugrįžtant savo mylimojo, o nesulaukusi iš sielvarto 
amžiams pradingo upės bangose. Tą upę žmonės vėliau pradėjo vadinti Jūraitės vardu - Jūra.
     Po daugelio metų į namus grįžęs jau senas, suluošintas Jūraitės mylimasis Tauras, taip ir nepamilęs svetimšalės,
 nusekė mylimosios pėdomis. Žmonės tą vietą vėliau pavadinę Taurage. Sakoma, kad ši upė liesis iš krantų tol 
kol Jūraitė ras savo mylimąjį Taurą. Tai legenda apie Tauragės ir Jūros upės vardų kilmę. Ją užrašė V. Gaižauskienė.
   Tauragės miestas išaugęs buvusiame žemaičių ir skalvių genčių paribyje. Be to, XIII a. pabaigoje - XV a. pradžioje 
šias vietas buvo visai nuniokoję kryžiuočiai, todėl senesnių archeologijos, istorijos paminklų nėra.
 Šiandien žinoma tiek, kad jau 1499 m. Tauragės vietoje buvo Pajūriu vadintas dvaras. Tuojau pat, 1507 m., iš 
istorijos ūkų išnyra ir pati Tauragė. Bajoras Paliatsa Bartošinas tais metais pastatydino pirmąją Tauragės bažnyčią, 
kartu įsteigė prieglaudą ir mokyklą. Nors M. Valančiaus žodžiais „kas ir ko ten mokė, nežinom”, minimoji mokykla - 
seniausia Žemaitijoje.
     Matyt, miestelis sparčiai augo ir įgijo vis daugiau reikšmės, nes 1539 m. švedų arkivyskupo Magnaus 
 Olauso sudarytame žemėlapyje šalia kitų svarbiausių Lietuvos miestų pažymėta ir Tauragė. Nuo 1567 m.  čia, kaip 
pasienio mieste, pradėjo veikti muitinė. Tais pat metais Žemaitijos kaštelionas Jonas Šemeta pastatė dar vieną - 
evangelikų liuteronų bažnyčią, aprūpino ją žeme. 1655 m. Tauragę pradėjo valdyti Radvilos. Vienai Radvilaičių 
ištekėjus už Prūsijos valdovo Fridricho Vilhelmo sūnaus Liudviko, 
1687 m. Tauragė tapo Prūsijos dalimi. Į Tauragę ėmė keltis vokiečiai, sustiprėjo evangelikų liuteronų bažnyčia. Tik 
po gero šimtmečio Lietuvos - Lenkijos valstybės trečiojo padalinimo metu (1795 m.) Rusija su Prūsija susitarė,
 kad Tauragė priklausys Rusijos imperijai. Carienė Jakaterina II Tauragės dvarą perdavė kunigaikščiui P. Zubovui. 
1836 m. visas Tauragės miestelis, buvęs kiek į pietus nuo dabartinio, sudegė. Naujoji Tauragė buvo pradėta 
atstatinėti naujoje, patogesnėje, aukštesnėje vietoje. 1840 m. iš P. Zubovui duotų plytų buvo sumūrytas paštas. 
1843 m. pašventinta nauja evangelikų liuteronų bažnyčia. 1846 - 1886 m. keliais etapais buvo pastatyta nauja muitinė
. Jos pastatas išlikęs. 1836 - 1856 m. Tauragę perkirto naujas Tilžės - Šiaulių traktas. 
1843 m. juo, dar nebaigtu, vykdamas iš Peterburgo į Paryžių, važiavo rašytojas Honore de Balzac’as. Tauragėje, 
ką tik pastatytame pašte, jis buvo stabtelėjęs: poilsiavo, užkandžiavo, parašė laišką savo mylimajai Evelinai Hanskai. 
Naujasis kelias suaktyvino judėjimą, pagyvėjo prekyba, Tauragė pardėjo augti. 1833 m. Tauragėje buvo 630, o 
1897 m. 6655gyventojai. Lietuviškos spaudos draudimo metais Tauragė virto svarbiu tarpiniu knygų gabenimo 
punktu.  Nuo 1846 m. iki Nepriklausomybės laikų Tauragės dvarą valdė kunigaikščiai Vasilčikovai. 1898 m.
jie įsteigė progimnaziją. Tiesa, matyt ne visiems tauragiškiams rusiškos mokyklos patiko, nes 1893 m. Tauragėje 
buvo išaiškinta ir slapta - daraktoriška. 
I pasaulinio karo metais Tauragė nukentėjo, kaip retas kitas Lietuvos miestas. 
Beveik visi pastatai buvo sugriauti ar sudegė. Vokiečiams atsitraukus, iš teigiamos pusės juos priminė tik 1915 m. 
nutiestas ir šiandien pro Tauragę dundantis Lauksargių - Radviliškio geležinkelis. Nepriklausomybės metais Tauragė 
tapo svarbiu pakilusios Lietuvos administraciniu, ekonominiu ir kultūriniu centru. 
Čia įsikūrė apskrities valdžia. Pastatyta daug tokio rango miestui priklausančių statinių - bankas (1935 m.), ligoninė 
(1932 m.), šaulių namai (1933 m.). 
Visi jie vertinami kaip architektūros paminklai. Iš tuometinių Tauragės įmonių pažymėtinas nuo 1932 m. veikęs 
akcinės bendrovės„Maistas” mėsos fabrikas. Senas švietimo tradicijas prieškario Tauragėje tęsė gimnazija, 
suaugusiųjų gimnazija, žydų progimnazija, mokytojų seminarija, aukštesnioji komercijos mokykla, daugelis kitų 
kultūrinių įstaigų.
II pasaulinio karo metais miestas paverstas griuvėsių krūva. Daug pastangų įdėti tauragiškiams teko pokario metais 
atstatant miestą. Karo sugriautas miestas virto pramonės ir kultūros centru. Pamažu keičiasi Tauragė, 
nes kiekvieną didelę permainą pirmiausia   lydi sumaištis, griūtis, netektys, ir tik vėliau išsipildo viltys.

_________________________________________

Šaltiniai:

Almonaitis V. Ką šniokščia Jūros rėvos. Vilnius, 1998, p. 60 - 65.
Batavičius A. Žemaitija. Tauragės kraštas senose fotografijose. Vilnius, 2000, p. 9 - 13.

                                                                                                į viršų