Povilas Rupšys gimė 1896 m. sausio 22 d. Tauragės apskrityje, Laukuvos valsčiuje, Alkupio kaime. Šeimoje augo trys vaikai. Duoną Povilas pradėjo užsidirbti nuo šešerių metų. Dvylikametis jau tarnavo pusberniu. Atsiliepdamas į Lietuvos valdžios kreipimąsi, 1919 m. vasario 27 d. Povilas Rupšys įstojo į Lietuvos savanorius.
Povilas Rupšys dažnai prisimindavo savo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Jis pasakojo, kad iš Tauragės savanoriai buvo vežami į Kauną. Traukinių nebuvo, tad teko keliauti arkliais dvi savaites. Uniformą gavo kovos lauke balandžio mėnesį. Kovas pradėjo ties Kėdainiais, kaip III Gedimino pulko karys. Vadavo Šeduvą, Panevėžį, Rokiškį. 1920 m. spalio mėnesį rankinės granatos skeveldra sužeidė koją, todėl prieš Kalėdas savanoris grįžo namo. Išliko kai kurie Povilo Rupšio kovų prisiminimai. Savanoris pasakojo: "Vieną naktį atvažiavo šarvuotas traukinys, pradėjo iš patrankų šaudyti į savanorių bunkerį. Seniau kariavusiems tai vieni juokai, tik žiūrėk, kur tos granatos skrenda, o naujokai žegnojasi ir meldžiasi. Pripranti žmogus ir prie karo. Atbuvus fronte dvi savaites, savanorius paleisdavo į rezervą. Ten vykdavo įvairūs užsiėmimai, tai lyg ir nuobodu būdavo".
Grįžęs iš kariuomenės Povilas Rupšys buvo veiklus Šaulių sąjungos narys. Skaudvilės valsčiuje vadovavo šaulių būriui. 1925 m. jam, kaip savanoriui, valdžia skyrė 13 ha. žemės. Skaudvilės valsčiuje jaunasis ūkininkas pasistatė trobą, ūkinius pastatus. Vedė ūkininkaitę Zofiją Tamošaitytę, su kuria užaugino tris sūnus, dvi dukras ir augintinį Juozuką.
1944 m. su šeima ruošėsi išvykti į Vakarus, susidėjo mantą, bet apsigalvojo. Labai daug žmonių traukė per Skaudvilę, tad pagalvojo, kad svetur jie badu gali numirti. Pasilikus Lietuvoje, pokario sunkumai neaplenkė Povilo Rupšio. 1944 m. jis buvo suimtas ir kalinamas Lietuvos kalėjimuose, po to atsidūrė lageryje už Leningrado. Dėl prastos sveikatos nuo darbo buvo atleistas, todėl išliko gyvas. Kadangi sovietinei valdžiai nepavyko jo apkaltinti, byla nebuvo sudaryta, todėl 1946 m. P. Rupšys grįžo į Lietuvą. Apsigyveno savo ūkyje Būguose, kur pragyveno iki 1980 m. Vėliau persikėlė pas dukrą į Tauragę.
Lietuvos savanoris Povilas Rupšys 1925 m. buvo apdovanotas medaliu „1918–1920 savanoris“ ir vienintelis iš Tauragės apskrities gavo „Vytauto Didžiojo“ ordino medalį. 1994 m. jam buvo suteiktas Tauragės rajono Garbės piliečio vardas. Tų pačių metų rugpjūčio 13 dieną, eidamas 99-uosius metus, Povilas Rupšys mirė. Iki gyvenimo pabaigos Lietuvos savanoris išliko šviesios atminties, gerai prisiminė kovos kelią už nepriklausomybę, išgyveno dėl negerovių laisvę vėl atgavusioje Tėvynėje.
ŠALTINIAI:
Povilas Rupšys: nekrologas // Tauragiškių balsas. - 1994, rugp. 13.
Povilas Rupšys [garso kasetė]: prisiminimai. - Tauragė, 1993.
Černiauskaitė Saliamona. Amžinoji gija // Tauragiškių balsas. - 1994, kovo 9.
Mozeris Juozas. Savanoris // Tauragiškių balsas. - 1993, vas. 16.
Strikaitienė Jovita. Saulutė vakarop... // Tauragiškių balsas. – 1998, geg. 1.
