Tauragiškė Jūratė Bytautė studijavo restauravimą ir tapybą. Kaip pati pasakoja, kol nesuaugo vaikai, tapyba ji užziimdavo tik epizodiškai arba pakviesta dalyvauti bendrose parodose, o dabar atėjęs laikas, kada ji gali tam atsiduoti su visa kūrybine jėga. Praėjusiais metais autorė pristatė savo personalinę parodą „Žydėjimo ciklai” Tauragės kultūros centre, kur eksponuoti didelio formato paveikslai gėlių tema. O naujausioje parodoje „Laiko forma” autorė pasitelkia asambliažo ir tapybos kūrybinį dialogą miniatiūrose, kur kasdieniai, naudoti daiktai transformuojami į simbolines struktūras. Nedidelio formato drobėse raktai, šaukšteliai, spynos ir kiti buities objektai čia praranda savo pirminę funkciją ir tampa atminties, laiko bei asmeninių istorijų ženklais. Autorės rankomis aliejinė tapyba subtiliai sujungia skirtingas medžiagas, kurdama įtampą tarp realaus objekto ir vaizdinės erdvės. Tai kūryba, kalbanti apie vertę per vizualines metaforas – apie tai, kas išlieka, kai daiktas nustoja būti tik daiktu.

Paroda sukėlė klausimus, kaip vidinis autorės regėjimas virsta gestu? Kaip susikalba akis ir dvasia? Kaip intuicija veda per pasirinkimus? Į klausimą, kaip Jūratė suranda savo menui išraiškas ir tinkamus objektus, ji papasakojo, kad tenka daiktų ieškoti įvairiausiose vietose, kol paėmusi jį į rankas, pajunta širdimi artumą. Tuomet jau skleidžiasi idėjos ir ieškojimai, širdies vedimas viską jaukiai sudėlioja į tam tikras kompozicijas ant drobės. Taip Jūratės rankose įvyksta daikto transformacija: naudotas daiktas praranda utilitarinę funkciją ir tampa simboliu. Raktas gali reikšti atmintį, paslaptį, prieigą; šaukštelis – kasdienybės ritualą, artumą, buitį. Kai daiktas nustoja tarnauti pagal paskirtį, jis pradeda pasakoti atminčiai, žiūrovui.

Žvelgiant į „Laiko forma” ekspoziciją, justi koncepcijos pagrįstumas ir laiko meniniai sluoksniai. Mišria technika įjungti į tapybą naudoti daiktai tampa laiko ir atminties nešėjais – kūrinys įgauna biografinę aurą. Atrodo, kad laikas čia groja pirmu smuiku, norėdamas išskleisti laiko patinos atspalvių paletę ir paraginti žiūrovą prieiti prie kiekvieno kūrinio kuo arčiau. Įdėmiai ir detaliai nagrinėjant asambliažus išryškėja aliejinių dažų tekstūros, linijos, potėpiai, kurie veikia kaip jungtis. Jūratė Bytautė paminėjo, kad koloritas atėjęs iš tradicinės lietuviškos tapybos mokyklos, dar iš akademinių studijų. Jūratės tapyba ne paslepia objektą, o įprasmina jį naujame estetikos ir simbolių lauke. Taip miniatiūrose gimsta buitiškumo poetika.

Kasdienybė čia pakylėjama į estetinį lygmenį – paprasti, galbūt net nuvertinti daiktai tampa kontempliacijos objektu. Menas prasideda ten, kur kasdienybė nustoja būti tik kasdienybe, kur prasideda regimybė, o su ja nauji kontekstai. Kiekvienas žiūrovas turi galimybę interpretuoti paveikslus savitai ir kurti naujas prasmes. Čia labai tinka žinomo menininko, „ready made” meno pradininko, Marcel Duchamp posakis: „Tai žiūrovas sukuria paveikslą.”

Autorė per daikto šerdies paieškas sukūrė naują kolekciją, naują vizualinę realybę. Gal todėl kūriniuose įžvelgiu nebylios būties tvirtumą, viltį, pažadą, istorinius klodus pavirtusius šiuolaikine raiška. Lyg jau išgyventas ir atkurtas naujai pasaulis sako: aš esu. Kiekvienas raktas saugo ne spyną, o patirties istorijas. Apie ką šios istorijos – lieka paslaptimis, kurias atskleis sau žiūrovai.