Penktadienį Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje vyko renginys, skirtas prisiminti etnografę, kraštotyrininkę, pedagogę ir lietuvių kultūros puoselėtoją Anastaziją Pečkaitienę.

Į A. Pečkaitienės atminimo vakarą svajingu pavadinimu „...senolių dainą sviedžiu į aukštį, kad suplazdėtų“, susirinko pilna salė Anastazijos bičiulių, šeimos narių, bendradarbių ir Tauragės krašto dainas bei šokius norinčių geriau pažinti svečių. Renginio metu dalintasi prisiminimais, šviesaus atminimo kraštotyrininkei tarti padėkos žodžiai.

A. Pečkaitienė nuveikė didžiulį kraštotyrinį darbą – sudarė Tauragės krašto dainuojamojo ir choreografinio folkloro rinktinę „Oi, aš dainuorius, aš dainuorelis“. Tauragė – buvęs pasienio miestas, kuriame susipynė įvairios kultūros ir visokie likimai. Dažnai jie nebūdavo linksmi, tad ir dainos tauragiškių dažniausiai liūdesio kupinos, bet, svarbiausia, A. Pečkaitienės dėka, jos užrašytos.

Atsiminimo vakaro metu pasidžiaugta, kad etnografė turėjo begalę talentų. Bibliotekos skaityklos salėje iškabinta A. Pečkaitienės tapytų gyvenimo medžių paroda. Kai kurių šviesaus atminimo moters darbų paroda dar tebepuošia Lietuvos Seimo rūmus.

Renginio metu koncertavo Norkaičių folkloro ansamblis „Saulėkalnis“ ir Tauragės folkloro ansamblis „Jūrupė“.

Baigiantis prisiminimų vakarui, svečiai ir viešnios pakviesti pasivaišinti kopūstų „koše“ ir aplankyti A. Pečkaitienės kapą. 

Na, ir pabaigai. Kai Nastutės artimieji paklausdavo, kaip ji visur spėjanti, A. Pečkaitienė net nemirktelėjus atsakydavo: „Darau tik tai, ką noriu. Ir turiu hobį – myliu gyvenimą“.