Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su televizijos ir radijo laidų vedėju, prodiuseriu, kūrėju, populiarių televizijos projektų autoriumi Arūnu Valinsku. Renginio metu pristatyta jo autobiografinė knyga „Valius. Tai buvo kažkas tokio“.
A. Valinskas – viena ryškiausių Lietuvos pramogų pasaulio asmenybių. Kaip pats yra sakęs: „Buvau pirmasis berniukas iš gatvės, atėjęs į lietuvišką televiziją kurti laidų, kai net nebuvo įsivaizduojama, kad tokios laidos apskritai gali egzistuoti.“ Knygoje autorius grįžta prie svarbiausių savo gyvenimo momentų – nuo drąsių sprendimų ir ryškių projektų iki netikėtų kuriozų bei lemtingų susitikimų. Tai ne tik pasakojimas apie pasiekimus, bet ir istorija apie laisvę kurti savaip, nesiderinant prie lūkesčių ir nesivaikant pripažinimo.
Susitikimo metu svečias dalijosi prisiminimais apie Tauragę, pasakojo, kaip gimė legendinė humoro grupė „Dviratis“, atsakė į klausimus apie televizijos projektus „Taip ir ne“ bei „Auksinis protas“. Kalbėdamas apie pastarąją laidą, jis pabrėžė, kad projekto sėkmė priklauso nuo kūrėjų ir vedėjų entuziazmo – jei jiems patiems laida tampa nebeįdomi, tai neišvengiamai pajunta ir žiūrovai.
Paklaustas, ar geriau būti aktoriumi ar rašytoju, A. Valinskas šmaikščiai atsakė – tuo, kuris vaidina rašytoją. Tačiau rimtai pridūrė, kad bet kuris darbas, atliekamas nuoširdžiai ir su azartu, yra vienodai svarbus. „Jei eini į sceną ar prieš kameras abejingas tam, kas tavęs laukia, geriau neik – žiūrovas pajus falšą“, – sakė jis.
Renginio metu netrūko ir gyvenimiškų pamąstymų. Autorius kalbėjo apie atmintį, kuri su metais linkusi išsaugoti gražiausius prisiminimus, juokavo apie senatvę ir net Alzhaimerio ligą. Dalijosi ir vaikystės patirtimis – dažnai sirgdamas jis anksti susidūrė su mirties tema, todėl, anot jo, svarbu nelaukti, kol gyvenimas prasidės, o gyventi čia ir dabar.
A. Valinskas atvirai kalbėjo ir apie žinomumo kainą. Anot jo, karjeros pradžioje tai atrodė dovana, vėliau – našta, o šiandien – atsakomybė būti pavyzdžiu. Jis ragino jaunus žmones savęs ir kitų nevertinti pagal išorinius blizgučius – drabužių etiketes ar vairuojamus automobilius. „Jeigu pats negali būti savo gyvenimo emblema, svetimomis etiketėmis savo kvailumo nepaslėpsi“, – teigė svečias.
Paklaustas, kas laukia toliau, svečias filosofiškai pastebėjo, kad vienas didžiausių žmogaus nuotykių yra pats gyvenimas, o jo pabaiga – neišvengiama kelionės dalis. Jis kvietė branginti laiką, „nepraskrolinti“ gyvenimo telefone, o skirti dėmesį artimiesiems, mylėti ir dažniau vieni kitiems pasakyti paprastus, bet svarbius žodžius: „Aš tave myliu“.
Daugiau nuotraukų čia