Pradžia Pradžia

Viešojoje bibliotekoje pristatyta Vytauto Narečionio (1924–1994) tapybos paroda „Sugrįžimas“

Informacija atnaujinta 2024-09-26 10:36

Pradžia

Pasak artimųjų, tai paskutinis priminimas apie jo nuveiktus reikšmingus ir prasmingus darbus, paskutinė proga prisiminti Vytauto gyvenimą minint jo 100-ąsias gimimo ir 30-ąsias mirties metines. „Šios parodos niekaip kitaip nepavadinsi, kaip tik „Sugrįžimas“, – sako dailininko ir mokytojo sūnus Vilmas.

Parodos autoriaus dukra Raminta pasakojo, kad tėvo kūryba ilgą laiką buvo primiršta dėl natūralių gyvenimo aplinkybių – vaikai kūrė savo šeimas, rūpinosi savais gyvenimais. Tačiau atėjo laikas, kai ėmė kilti mintys, jog tėčio darbai verti būti pristatyti ir įvertinti. Vytautas Narečionis buvo susijęs su Taurage – čia kurį laiką gyveno, mokėsi, ir tas laikotarpis buvo vienas laimingiausių jo gyvenime.

Bibliotekoje eksponuojami akvarelės ir aliejinės tapybos darbai – peizažai, natiurmortai, portretai. Parodai atrinkti ir paruošti šeimai labiausiai patikę V. Narečionio darbai, nors jų yra gerokai daugiau. Neatrinkti kūriniai bus kruopščiai saugomi ir galbūt bus pristatyti visuomenei ateityje.

Parodos lankytojus taip pat pasitiko nuotraukų stendai, iliustruojantys Vytauto Narečionio gyvenimo akimirkas.

Paroda „Sugrįžimas“ Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje veiks iki lapkričio pradžios.

Apie parodos autorių:

Vytautas Narečionis gimė 1924 m. Pasvalyje. Vytauto tėvas Benediktas Narečionis – Lietuvos kariuomenės savanoris, apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Vėliau dirbo valstybės tarnautoju, dėl tarnybos Benediktui tekdavo dažnai keisti gyvenamąją vietą: dirbo Pasvalyje, Biržuose, Panevėžyje. Mama Izabelė Gaspariūnaitė – taip pat valstybės tarnautoja, šaulė. 1934 m. Vytauto tėvas Benediktas buvo komandiruotas dirbti į Panemunės muitinės tarnybą, ten persikėlė ir visa šeima: Vytautas, brolis Romualdas ir jų mama Izabelė. Panemunėje, Pagėgiuose, o vėliau ir Tauragėje prabėgo Vytauto vaikystė. Gimnaziją Vytautas baigė Tauragėje, o 1945 m. įstojo į Vilniaus dailės instituto Tapybos katedrą. Pokariu brolis Romualdas pakliuvo į NKVD rankas, vėliau slapstėsi. Tad Vytautui, metus studijas Vilniaus dailės institute, teko važiuoti pas motiną, kad padėtų jai išgyventi. Persikėlęs į Panevėžį įsidarbino dramos teatre dekoratoriumi. Vėliau pradėjo dirbti Raguvos gimnazijoje. Dėstė vokiečių kalbą, piešimą, braižybą. 1960-aisiais tapo šios mokyklos direktoriumi. Ten, Raguvoje, sutiko stomatologę Gražiną Karvelytę, susituokė, jiems gimė trys vaikai. Visi baigė  mokyklą Raguvoje, studijavo Vilniuje: jauniausias sūnus Vilmas tapo grafikos dizaineriu, iliustratoriumi – dirba „Verslo žiniose“, kuria šios įmonės leidžiamo žurnalo „Verslo klasė“ dizainą, dukra Raminta – keramikė, vyriausiasis sūnus Tomas pasirinko geodezininko profesiją. Diplomatijos ir didelių asmeninių pastangų dėka 1968–1970 m. Vytautas gavo leidimą organizuoti naujos vidurinės mokyklos statybą. Keletą metų visi šeimos rūpesčiai buvo užgriuvę žmonos Gražinos pečius, o vaikai tėvą matydavo tik rytais ir vėlai vakare. Raguvos mokykloje Vytautas pradėjo organizuoti Dailės dienas, jos tapo tradicija ir bendruomenės laukiamu renginiu, vyko nuo 1970 m. beveik iki jo mirties. Reikšdami pagarbą V. Narečioniui ir jo iniciatyvoms mokyklą aplankė nemenkas būrys jį pažinojusių ir tuo metu jau garsių menininkų: D. Tarabildienė, Z. Cieškaitė, A. Mačiulis, A. Gurskas, J. Adamonis, A. Petrulis, J. Galkus, M. Vrubliauskas, K. Morkūnas ir daugelis kitų. Vytautas mirė 1994 m., palaidotas Anykščių r., Žviliūnų kapinėse. Menininkas puoselėjo lietuviško peizažo, portreto ir natiurmorto žanrus. Savo kūryboje rėmėsi gražiais gamtos motyvais, tapė charakteringus artimųjų portretus ar natiurmortus su gėlėmis, naudojo įprastas XX a. būdingas tapybos priemones – aliejinius dažus, temperą ir akvarelę. Visuose V. Narečionio paveiksluose justi nuoširdumas, lyriškumas, puikiai perteiktos spalvinės nuotaikos peizažuose rodo gebėjimą taikyti impresionistinį kūrybos metodą, o tiksliai pavaizduoti šeimos narių portretai primena Lietuvos dailėje vyravusį akademizmą. Šių dviejų dailės stilių harmoningas susipynimas ir savitas dailininko tapybos braižas atskleidžia nepaprastą V. Narečionio talentą.

Į viršų