Ilgos ausys iš puodo kyšo,
O nagučiai po lova krebžda,
Prieš minutę dangus praplyšo
Ir iškrito septynios meškos.

Kartais mums būna liūdna. Iki mėnulio ir atgal. Tuomet norisi atsigulti ant debesies ir pasikalbėti su žuvimis.

O kartais mums būna linksma. Taip linksma, kad, atrodo, įsilipsi į medį ir pražysi gražiausiais žiedais.

Abiem atvejais gali padėti eilėraščiai. O dar geriau, jeigu tie eilėraščiai – išprotėję. Nežinai, kiek jie turi rankų ir kojų, kiek snapų ir ragų. Nežinai, ko iš jų tikėtis ir kur jie tave nusives. Vieni padės išliūdėti liūdesį, kiti – pralinksmins, treti – švelniai paims už rankos.

Galiausiai paaiškės: eilėraščiai išprotėję, tačiau tikrai ne daugiau negu mes.

„Išprotėję eilėraščiai“ – itin žaismingas, džiugiai stryktelėti ir ne kartą linksmai nustebti kviečiantis Pauliaus Norvilos eilėraščių rinkinys mažiesiems.